Artėja Verbų sekmadienis, tad darželio grupių vaikai pakalbėjo apie verbos ir papročius susijusius su jomis. Sužinojo, jog visoje Lietuvoje manyta, kad Verbų sekmadienį bažnyčioje visi būtinai turi laikyti po kadagio šakelę ar kitokią verbelę: „Jei verbos neturėsi, velnias įkiš palaikyti savo uodegą.“ Moterys savo verbelę dar susirišdavo raudonu vilnoniu siūlu. Tikėjo, jog tuo siūlu per rugiapjūtę apsirišus juosmenį, pusiaujo neįskausią.
“Ne aš plaku, verba plaka”
Ryškiausias Verbų sekmadienio paprotys – tai plakimas verba.
Lietuviai turėjo daug pašventintos verbos naudojimo papročių: užėjus audrai su perkūnija ją degindavo krosnyje ar bent pasmilkydavo, kad šventi dūmai nuvytų debesį.
Sėdami javus, verbos sutrintų spyglių įmaišydavo į pirmosios sėtuvės grūdus.
Verbos šakutę įkišdavo į dirvą, kad ledai neišguldytų ir neišmuštų pasėlių.
Sukirsdavo šakele vaikams, kad jie greičiau augtų. Parūkydavo skaudamą dantį ar ausį, kad skausmas liautųsi.
Aprūkydavo verbelės dūmais dedamus po višta perėti kiaušinius ir ją pačią.
Dėdavo kopinėjamų bičių dūlin, kad bitės būtų sveikos.
Verbele paliesdavo ar pasmilkydavo pavasarį pirmąkart į ganyklą išvaromus gyvulius, kad per vasarą sveiki išsiganytų.
Įbedę abipus upelio po šakutę manė, kad upelio vanduo nuo to bus sveikesnis, švaresnis.
Visa tai rodo gilų žmonių tikėjimą žalios šakelės sakralumu.
